švikšterti

švìkšterti, -ia (-i Sld, -na Pv), -ėjo intr. Pv 1. staigiai smogti, suduoti, kliudyti: Kitas pažiūrėt, regis, šūdas, ale kai švìkšters, tai nenorėsi daugiau Sld. Aš jam gerai skūron švìkšter[ėj]au Grv. 2. brūkštelėti, įsipjauti: Nešienauk, ka dar kojon kur švìkštertai Pv. 3. paleisti vidurių dujas, gadinti orą: Rudamėsėmi švìkšterė[jo]! Db. | prk.: Tavo šautuvas kap sena boba – tik švìkšterėjo ir daugiau nieko Pns.